Artūras Jonkus

Prisijungiau prie FranklinCovey Lietuva trenerių komandos

Šią savaitę teko vesti pirmuosius kompanijos FranklinCovey mokymus „7 įpročiai vadovams“ lietuvių kalba. Tai buvo šios programos startas lietuviškai. Esu labai dėkingas visiems dalyviams už aktyvų dalyvavimą ir komentarus aptariant šią programą.

Be įprastinių komunikacijos mokymų ir seminarų bei dėstymo ISM Vadybos ir Ekonomikos universitete nuo šių metų dar vedu dvi FranklinCovey programas - „7 įpročiai vadovams“ bei „Lyderystė: puikūs lyderiai, puikios komandos, puikūs rezultatai“.

Tai puikios programos, skirtos įvairaus lygio vadovams.  Pirmoji programa -„7 įpročiai vadovams“ skirta vidurinio lygio vadovams, o „Lyderystė: puikūs lyderiai, puikios komandos, puikūs rezultatai“, skirta aukščiausio lygio vadovams. Programos grindžiamos ne šiuo metu populiariais „greito remonto“ metodais, bet esminiais verslo principais.

Švyturys - čekiškas alus Tbilisyje

Praėjusią savaitę lankantis Tbilisyje viename iš barų teko aptikti „Švyturio“ alaus. Prie čekiško alaus buvo prierašas, kad tai čekiškas alus, o prie „Švyturio“ jokio užrašo. Tai sukėlė mūsų smalsumą, ar baro darbuotojai žino kokios šalies alus yra „Švyturys“. Paklausėm mus aptarnavusios padavėjos, kuri paprašė minutę palaukti ir nuėjo pasitikslinti į barą. Po kiek laiko grįžusi mergina paaiškino, jog „Švyturys“ tai čekiškas alus. Iš karto neatskleidę savo „slapto pirkėjo“ kėslų prieš atsiskaitant išsidavėm, jog tai buvo tik baro žinių patikrinimas. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, jog kitą dieną radom barą, kur „Švyturys“ buvo žinomas, kaip lietuviškas alus ir net lietuviška trispalvė kabojo.

Tyrimas prieš kartelius ar "atpirkimo ožio" ieškojimas

Šiuo metu kai visi, įskaitant premjerą, susirūpinę kainų kilimu ar kritimu (priklauso nuo požiūrio), aktyviai pradėjo reikštis Konkurencijos taryba, bandydama išsiaiškinti, ar pieno ir mėsos perdirbėjai nėra sudarę kartelinių susitarimų. Sveikintina iniciatyva, jei tai yra šios įstaigos iniciatyva, o ne politinis užsakymas atrasti kaltus dėl kylančių maisto produktų kainų.

Matydamas nuolat pasirodančią Konkurencijos tarybos informaciją apie jų aktyvią veiklą prisiminiau neseną istoriją, kaip, pagal vieno vis dar aukšto rango politiko valią, buvo pradėtas tyrimas prieš „Mažeikių naftą“ dėl naudojimosi monopoline padėtimi.

Tyrimas baigėsi teismais. Teismas atmetė Konkurencijos tarybos ieškinį, kaip nepagrįstą. Tačiau visas triukšmas sukeltas tyrimo laikotarpiu liko vartotojų atmintyje. Jei kyla benzino kainos – kaltink „Mažeikių naftą“. Degalinių tinklų tas tyrimas nepalietė. Viešoj erdvej kalti buvo rasti – „Mažeikių nafta“.

Šis mėsos ir pieno kainų tyrimas prekybos tinklų, matyt, irgi nepalies.  Tad dėl kylančių kainų viešoj erdvėj kaltininkas jau rastas, nepaisant, kuo pasibaigs tyrimas.   

Kai neturi idėjų, geriausia gąsdinti ir bausti

Atsiverčiu antradienio „Verslo žinių“ aštuntą puslapį ir randu ne ką kitą, bet Valstybinės darbo inspekcijos užsakytą plotą su nubaustų įmonių sąrašu. Pirma mintis, ar įmanoma tokį reiškinį pamatyti pavyzdžiui „Financial Times“,  kad Didžiosios Britanijos panaši valstybinė struktūra skelbtų tokius sąrašus?  Britai, matyt, tokiu išradingumu nepasižymi. Tačiau palikim britus ramybėje.

Kodėl tai daro mūsų valdžios institucijos už mokesčių mokėtojų pinigus? Suprantu, kad pinigų surinktų iš baudų užtenka visam puslapiui nusipirkti „Verslo žiniose“, tačiau koks šitokio veiksmo tikslas? Atsakymą lyg tai diktuoja gražus užrašas -  „Valstybinė darbo inspekcija informuoja“.

Kokia tokios informacijos vertė? Kad kaimynas pasidžiaugtų, kad kaimyną nubaudė? Ar, kad kaimynas išsigąstų, kad ir jį gali nubausti? Šią praktiką ši įstaiga naudoja ne pirmus metus, tačiau iš Valstybinės darbo inspekcijos puslapio matyti, kad reikalai negerėja. Tai gal būtų laikas keisti darbo metodus?

Mokesčių inspekcija prieš kelis metus suprato, jog vien tik gąsdinimu ir baudomis reikalų nepataisys, tai pradėjo naudoti ne tik lazdos, bet ir meduolio principą. Ir ypač tai jaučiasi šios įstaigos komunikacijoje.

Tai kad Valstybinė darbo inspekcija perka plotus ir spausdina nubaustų įmonių sąrašus, tai galima traktuoti, kaip dvigubą bausmę už tą patį nusižengimą, nes kiekvienai įmonei svarbi jos reputacija. Galbūt teisiškai niekas ir negalės „prisikabinti“ prie tokios dvigubos bausmės taikymo, tačiau akivaizdu, jog žiūrint iš reputacijos valdymo perspektyvos šios įmonės yra akivaizdžiai baudžiamos du kartus.

Mokomės iš klaidų. Mokykimės jas daryti.

Kažkurį rytą prie šviesoforo gavau "15 minučių" dienraštį. Ir jis priminė man pernai metais pasirodžiusį straipsnį Harward Business Review apie planuojamų klaidų darymą versle.

Kai šis nemokamas dienraštis pasirodė rinkoje, daug kas prognozavo jo, kaip verslo projekto, liūdną baigtį. Tuo tarpu jis gyvas ir sveikas jau kurį laiką. Ir sutikau keletą žmonių, kurie teigė, jog ne kartą buvo galvoję apie tokį nemokamą dienraštį dar iki "15 minučių" pasirodant. Ir visus juos sulaikė įsitikinimas, kad Lietuvos rinka tokiam produktui yra per maža ir jis neatsipirks. "15 minučių" įkūrėjai pagal tuo metu vyravusią rinkoje nuomonę darė klaidą. Tačiau pasirodė, kad tai  ne klaida, o verslo galimybė.

HBR straipsnio autoriai Paul J.H. Schoemaker and Robert E. Gunther teigia, kad versle reikia nuolat planuoti ir daryti klaidas, kai nėra galimybės gauti duomenų patvirtinti ar paneigti vieną ar kitą rinkoje vyraujančią nuomonę.

Lojalaus kliento pamąstymas apie nelojalumą

Visai neseniai rašiau apie Leonard M.Lodish ir Carl F.Mela straipsnį Harvard Business review dėl klientų lojalumo prekių ženklams. Minėjau, kad vartotojai Lietuvoje yra nelojalūs ir orientuoti į mažesnes kainas.

Vakar dienos Delfi skelbtame tyrime apie klientų lojalumą nurodoma, jog lietuviai kai kuriose paslaugų srityse yra labai lojalūs ir tarp jų paminėtas tik telekomunikacijų sektorius. Mano galva, telekomunikacijos paslaugų vartotojai Lietuvoje yra lojalūs tik todėl, kad vartotojui, kuriam reikalingas visas spektras paslaugų, gali rinktis tik tarp dviejų operatorių.

Negana to, kokybės atžvilgiu prasmės bėgti iš vieno į kitą nėra, nes abu turi vienokių ar kitokių problemų. Ne kartą teko svarstyti perėjimo klausimą pas kitą operatorių ir motyvas buvo ne Omnitel išgirtos lojalumo programos, o tai, kad Bitės vartotojai patvirtindavo, jog tas operatorius yra ne ką geresnis. Tokias pat rekomendacijas tekdavo duoti ir Bitės klientams galvojantiems keisti operatorių. Tad šito sektoriaus lojalumo paslaptis ta, kad abu operatoriai turi trūkumų, dėl kurių neverta jų keisti.

 
Dėl Omnitel lojalumo programos turiu skeptiškesnę nuomonę nei šios kompanijos atstovas. Nuo 1998 metų naudojuosi tuo pačiu numeriu, tačiau dėl neaiškių priežasčių tai esu, tai nesu Omnitel lojalumo programos narys. Tad beveik dešimt metų naudojuosi to paties operatoriaus paslaugomis ne dėl keistų lojalumo programų, o dėl to, kad neverta vargti bėgant nuo vilko ant meškos.

Kompanijų socialinė atsakomybė: tikrovė ar įvaizdis

Kompanijų socialinė atsakomybė pastaruoju metu tapo "paskutiniu mados klyksmu" versle. Apie tai daug šnekama konferencijose, rašoma spaudoje ir dar daugiau informacijos apie tai rasite kompanijų interneto svetainėse. Tačiau sakyti, kad Lietuvoje socialinė atsakomybė tapo kompanijų strategijos dalimi, būtų ankstoka. Dažniausiai socialinė atsakomybė yra suprantama kaip nauja komunikacijos forma, kuri patikima ryšių su visuomene ar rinkodaros skyriams. Tuo tarpu Simon Zadek savo straipsnyje "The Paths to Corporate Responsibility" teigia, kad kompanijų socialinė atsakomybė pasiekiama per ilgą mokymosi kelią, o ne staiga per naktį ar vadovui sugalvojus. Kaip pavyzdį autorius pateikia
Nike kompaniją, nuėjusią nuo problemų, susijusių su vaikų darbu neigimu, iki proaktyvių socialinių programų. Simon Zadek išskiria penkis etapus, kuriuos kompanijos praeina iki tikros socialinės atsakomybės kompanijoje suvokimo ir įtvirtinimo. Pirmas etapas, kurį dažniausiai kompanijos praeina, yra neigimo etapas, kai korporacijos neigia savo veiklos žalingus padarinius. Pavyzdžiu čia galėtų būti tabako pramonė JAV praėjusio šimtmečio 9 dešimtmetį, kai įnirtingai neigė rūkymo žalą sveikatai.

Kitas etapas, kurį išskiria autorius, yra reikalavimų atitikimo etapas. Šiame etape kompanijos paiso visuomenės interesų dėl galimų teisinių bylų ir rizikų reputacijai. Kitas etapas nurodomas kaip vadybinis etapas, kai socialiniai klausimai yra įtraukiami į pagrindinius vadybos procesus. Ketvirtą lygį Simon Zadek apibūdina, kaip strateginį, kai visuomenei svarbūs klausimai yra įtraukiami  į verslo strategijas. Ir paskutinis etapas vadinamas pilietiniu etapu, kai kompanija siekia visos verslo srities, kurioje dirba, socialinės atsakomybės.

Gyvenimas parodys, kiek kompanijų Lietuvoje realiai įgyvendina socialinės atsakomybės startegijas, o kiek jų tai tik imituoja "užsidirbdamos taškų"  trumpalaikėje komunikacijoje.