Artūras Jonkus

Pavasarinės kovos su korupcija

Pavasaris sujudino ne tik gamtą, bet ir specialiąsias tarnybas. Kaip ir valstiečių pavasarinis darbas, taip ir STT agentų bei prokurorų darbo vaisiai atrodo yra orientuoti į rudenį. Kaip sakoma, ką pasėsi, tą ir pjausi.

O sėjamas įspūdis, kad valsybėje kovojama su korupcija net tarp Seimo narių. Prokurorai grasinasi ateiti į Seimą ir paprašyti kai kurių Seimo narių „galvų“. Tačiau kaži, ar kas tikisi, kad iš šitos pavasarinės sėjos bus rimtų grūdų.

Greičiausiai bus tik informaciniai burbulai, kurių tikslas sumažinti kai kurių partijų reitingus prieš rinkimus ir parodyti, kad kova su korupcija įsibėgėja.

Apie Lietuvos panašumą į Rusiją ir oligarchus

Iš šios savaitės komentarų dėmesį patraukė M.Laurinavičiaus komentaras „Kuo Lietuva primena Rusiją?“ Labai gera įžvalga dėl Lietuvos panašumo į B.Jelcino Rusiją. Tik labiau sakyčiau į antros kadencijos B.Jelcino Rusiją, kai norėdami išlaikyti prezidentą poste ir išvengti komunisto lyderio atėjimo į valdžią, verslininkai masiškai pirko žurnalistus ir straipsnius žiniasklaidoje, o taip pat pačias žiniasklaidos priemones.

Kaip pastebėjo V.Paniuškin, rusų žurnalistas ir rašytojas, taip buvo peržengta dar viena demokratijos naikinimo riba šioje šalyje. Pirmoji riba, pasak rašytojo, buvo pirmasis karas Čečėnijoje.

Oponuojant komentaro autoriui, kuris oligarchais vadina tik verslininkus, kurie turi žiniasklaidos priemonių, reikėtų pastebėti, jog oligarchai nėra vien tik verslininkai, kurie valdo žiniasklaidos priemones. Rusijos pavyzdžiai rodo, jog kovą už įtaką prezidentui V.Putinui laimėjo kaip tik tie oligarchai, kurie nevaldė žiniasklaidos priemonių. Vienas iš geriausių tokių pavyzdžių - R.Abramovičius.

Jamam kasą

"Nekiškit rankų į svetimą kasą“. Ši frazė, nuskambėjusi iš žinomo verslininko lūpų kalbant apie valstybės biudžetą, labai aiškiai įvardija kai kurių verslo grupių požiūrį į  visuomenę, valstybę ir valdžią.

Iki šiol niekas taip aiškiai ir ciniškai nebuvo įvardijęs dabartinės politinės situacijos Lietuvoje,  kai valstybės biudžetas yra viso labo kasa. Tęsiant tokio požiūrio logiką premjeras yra tik kasos laikytojas. Rinkimai viso labo yra tik kasos ėmimas. O į artėjančius parlamento rinkimus kai kurios partijos galėtų ateiti su šūkiu  – „Jamam kasą“.

Lietuviško liūto kaina

Daug dar iečių bus sulaužyta dėl nacionalinio investuotojo ir naujos atominės statybos, tačiau sprendžiant iš besiformuojančios naujos daugumos Seime Leo LT turėtų būti sukurtas tomis sąlygomis, kurios buvo suderėtos vyriausybės su NDX energija. Iš tų susitarimo nuostatų, kurios buvo paviešintos, įdomiausios yra galimybė privačiam investuotojui pasitraukti iš projekto po dviejų metų bei nacionalinio investuotojo vienintelis tikslas – pelnas.

NDX energija atstovai yra ne kartą žiniasklaidoje davę suprasti, kad neketina ilgai užsibūti šitame projekte. Tad logiška, jog ieškos potencialių savo dalies pirkėjų. Tarp tokių suinteresuotų kompanijų, matyt, būtų ir estų „Eesti Energia“, ir vokiečių E.ON bei kitos kompanijos.

Jei NDX energija sutartų su estais, tai pastarieji įgautų didelę įtaką projekte, nes valdytų dalį lietuviško investuotojo ir estišką dalį. Yra ir kiti galimi privačios dalies pardavimo scenarijai.

Stebint, kaip rusiškas kapitalas superka už kur kas didesnes kainas nei vakariečiai energetikos kompanijas Vakaruose ir trečiojo pasaulio šalyse, tikėtina, kad rusai per dukterines kompanijas Vakarų Europoje gali bandyti įsigyti dalį „liūto“.

Turint omenyje, jog Europos Sąjunga griežtai prižiūri konkurenciją ES šalyse, mūsų vyriausybės bandymai „išbrokuoti“ bet kokią rusiško kapitalo įsteigtą ar nupirktą kompaniją Europos Sąjungoje gali būti bevaisiai. Rusiško kapitalo bandymus įeiti į Lietuvos elektros gamybos rinką per čekų bendrovę matėme privatizuojant Mažeikių elektrinę. Tačiau tai buvo prieš Lietuvai tampant ES nare. 

Kad ir kas būtų tas potencialus pirkėjas  jis irgi yra suinteresuotas tuom, kad įsipareigojimų būtų prisiimta kuo mažiau. Ir matyt kuo mažiau įsipareigojimų, tuo didesnė akcijų vertė.

M.Laar apie Energetinę Chartiją

Buvęs Estijos premjeras Martas Laaras savo bloge kviečia Baltijos valstybes labiau koordinuoti savo veiksmus energetikos srityje. Jis pirmasis iš Baltijos politikų atvirai pasisako, jog pagal Energetinės Chartijos įsigaliojimo procedūras Rusija yra įsipareigojusi laikytis šios sutarties net jos neratifikavusi, nes praleido laiką informuoti, kad nesilaikys sutarties iki ratifikavimo.

M.Laaro nuomone, jei Baltijos politikai vieningai laikytųsi šios nuostatos, Energetinę Chartiją būtų galima naudoti kaip teisinę bazę spaudžiant Rusiją dėl energetinių resurų tiekimo nutraukimo arba atviro šantažo.

Rinkimai Rusijoje: realus valdžios palaikymas - mažas

Jei rinkimai Rusijoje būtų vykę laisvai ir sąžiningai, nenaudojant taip vadinamojo “administracinio resurso” ir prezidentui bei visai žiniasklaidai neagituojant už vieną partiją, kažin ar “Vieningoji Rusija” būtų surinkusi ir trečdalį tų balsų, kuriuos jai “sunešė” visos naudotos priemonės.

Naudotų priemonių gausa ir stiprumas rodo, jog valdančiosios partijos realus palaikymas yra nedidelis. Tik Čėčėnijoje priemonės veikė nepriekaištingai, kur pasiektas beveik šimtaprocentinis rezultatas.

Visos tokiomis priemonėmis už parlamento borto paliktos Rusijos partijos turės tik vieną vietą politinėms diskusijoms – gatves. Prie jų prisijungs ir į parlamentą patekę komunistai, kurie jau pažadėjo protesto mitingus dėl rinkimų rezultatų klastojimo. Artėjant prezidento rinkimams politinis aktyvumas išsilaikys, tad tikėtina, kad artimiausiu metu“nepritariančiųjų maršų” daugės.  Tad per Rusijos televizijas rodomas valdžios stabilumas ir jos palaikymas yra labai apgaulingas.

Reikėjo berniukams ..... karo

Matyt mažai kas tikėjosi, kad skelbimai su antikos filosofų mintimis ir mažiau įmantresni skelbimai – atsakymai baigsis VP Market vieno iš savininkų Žilvino Marcinkevičiaus viešais kaltinimais  per televiziją Dariui Mockui dėl bendradarbiavimo su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. 

Ž.Marcinkevičiaus pareiškimas pasirodė įdomus ne tuom, kam mesti kaltinimai, bet tuom, kokiais šaltiniais jis remiasi. Jei VP sauga surinko tokią informaciją, tada kyla klausimas, nuo kada privati tarnyba pradėjo kontražvalgybinę veiklą. Jei tai VSD duomenis ir, matyt operatyviniai, tada kokiu būdu juos žino VP Market žmonės.

Tikėtina, kad VP Market atstovai puikiai suprato, kad tokie klausimai kils, jei bus paduotas D.Mockaus ieškinys teisme. Matyt taip pat suprato, kad gerų atsakymų į šiuos klausimus nėra.  Tada akivaizdu, jog pareiškimas padarytas ne tam, kad faktus būtų galima įrodyti, o tam, kad sukelti audrą informacinėje erdvėje ir politiniuose sluoksniuose. Tik ar tai prisidės prie nacionalinio investuotojo projekto paspartinimo?

Išbandymas žmogiškumu

Skuodo tragedija, kai policininkas užmušė vaikus ir pasišalino iš įvykio vietos, yra dar viena riba, kuri parodys ar mūsų politikoje ir valstybės tarnyboje liko bent truputis žmogiškumo, garbės ir pareigos supratimo.

Kol kas normaliai į įvykius sureagavo tik Vidaus reikalų ministras. Policijos komisaro pasisakymai yra normalaus žmogaus protu nesuvokiami . Vadovas, kurio vadovaujamos tarnybos pareigūnas užmuša vaikus ir pasišalina iš eismo įvykio turėtų nutraukti bet kokius vizitus, bet kokius kitus reikalus ir vykti į nelaimės rajoną. Bet kokie pasiaiškinimai apie mažus atlyginimus, darbuotojų trūkumą ar dar kitas problemas šiuo atveju yra neadekvatūs.

Yra paprasčiausia moralinė vadovo atsakomybė už tai kas darosi organizacijoje.  Ar po šio įvykio jums apsiverstų liežuvis pavadinti policininką angelu sargu? Ir niekas kitas negali nuimti šios dėmės nuo visos tarnybos, kaip padorus vadovo elgesys. Jei tai neatsitiks, visuomenė dar labiau nepasitikės policija.  Dar mažiau padorių žmonių į ją ateis dirbti.  Jokios reformos, jokie pinigai negali pakeisti organizacijos ar tarnybos vadovų moralinių nuostatų ir garbės trūkumo. Jei to trūksta vadovams, kaip galima to reikalauti iš pavaldinių?

Skirtingi Kremliaus oponentų likimai

Šiandien sukanka ketveri metai, kai Novosibirske savo kelionės po Yukos įmones metu buvo suimtas jos vadovas Michailas Chodorkovskis. Jo advokatai pateikė prašymą dėl amnestijos, kuri, pagal Rusijos įstatymus, galima praėjus pusei įkalinimo laiko.

Tačiau tikėtis, kad V.Putinas  prieš rinkimus Rusijoje išleistų žmogų, kurio žinomumas ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje yra didžiulis dėl vis dar besitęsiančios Yukos bylos, būtų tiesiog naivu. Kremliui geriausia taktika yra kuo ilgiau laikyti šį žmogų kalėjime, nes su kiekvienais metais visuomenė vis labiau pamiršta Yukos nusavinimą, kurį buvęs V.Putino patarėjas A. Ilarionovas pavadino didžiausia valstybės ekonomine afera. 

Simboliška, kad kaip tik šiandien pasirodė informacija, jog Jungtinėje Karalystėje prieglobsčio paprašė dar vienos naftos kompanijos Russneft vadovas M.Gucerijevas. Šis prasižengė, nes be Kremliaus palaiminimo bylos pradžioje bandė iš Yukos nupirkti Slovakijoje jai priklausiusią įmonę "Transpetrol". Beveik įvykusį sandorį, palaimintą Slovakijos vyriausybės, Kremlius nutraukė ir perėmė Yukos priklausiusias akcijas. Šiuo atžvilgiu Lietuvai su "Mažeikių nafta" pasisekė labiau.

Kasmetiniai Levados centro tyrimai rodo, kad rusų sentimentai Sovietų Sąjungai nemažėja. Nemažėja ir rusų polinkis į vienintelę ir tvirtą ranką, valdančią šią šalį. Tai leidžia manyti, kad dabartiniam ir būsimam Kremliaus šeimininkui nebus jokių paskatų  „atleisti varžtus“ ir vykdyti bet kokias demokratines reformas šalyje. Tad visi politiniai oponentai, kurie nepalaiko dabartinio rėžimo, matyt, ilgiems metams liks ten, kur dabar ir yra.

Politinė rentgeno nuotrauka: yra patempimų, o gal ir lūžių

Ši savaitė pateikė ne tik daug įvykių, susijusių su Lietuvos energetikos ateitimi, tačiau uždavė daug klausimų, kuriuos turės atsakyti valstybės vyrai. Simboliška, kad radioaktyvios medžiagos naudojamos ne tik elektros energijai gaminti, bet ir rentgeno nuotraukoms daryti. Atominis rentgenas šią savaitę parodė, jog Lietuvos santykiuose su kaimynais yra patempimų, o galbūt ir lužių.

Labiausiai skaudama vieta,  matyt, bus pietinių kaimynų požiūris į strateginę partnerystę. Jei dėl politinio keršto uždarę Družbos naftotiekį rusai vyriausybės lygyje neigė, jog tai daroma dėl politinių sumetimų, tai Lenkijos politikai aiškiai, ekonomikos ministro lūpomis, įvardijo, jog elektros tilto nebus, jei lietuviai nepaklus lenkų sąlygoms.

Savo ruožtu Estija ir Latvija išreiškė susirūpinimą, jog atominės elektrinės projektas nevyksta sklandžiai. Klausantis visų būsimų partnerių pretenzijų norom nenorom prisimeni Vakarų kompanijų atstovų per Vilniaus energetikos konferenciją delikačiai privačiuose pokalbiuose užduotus klausimus.

Ar tikrai Lietuva mano, jog atominės elektrinės statybai reikia pasirinkti partnerius – šalis, iš kurių nė viena neturi jokios patirties atominėje energetikoje? Ar ne tikslingiau būtų buvę pasirinkti Šiaurės šalis, kurios turi patirties atominėje energetikoje bei turi skaidrų ir nekorumpuotą verslą. Kodėl partneriai buvo pakviesti į šį projektą anksčiau, nei patiems lietuviams tapo aišku, kokios apimties ir sudėtingumo projektas, ir prieš sukuriant reikalingas teisines sąlygas bei įsteigiant valstybines struktūras, užsiimsiančias šio projekto koordinavimu?

Tad turėsime apsispręsti, ar grįžti prie šių klausimų, ar bandyti gipsuoti ir gydyti tuos patempimus ir lūžius, kurių gydimo perspektyva nėra vienareikšmė.