Pastarojo mėnesio įvykiai Estijoje verčia atkreipti dėmesį į žiniasklaidos reikšmę formuojant tarpvalstybinius santykius. Ir čia labai svarbią reikšmę įgauna tai, kokia yra žiniasklaidos vieta visuomenėje ir kiek žiniasklaida yra laisva vienoje ar kitoje valstybėje. Ypač, jei tos šalys yra kaimynės, kaip Rusijos ir Estijos atveju.
Žiniasklaidos padėtis Estijoje ir Rusijoje visiškai skiriasi. Freedom House organizacijos duomenimis, Estija priskiriama prie šalių su laisva spauda, tuo tarpu Rusija prie šalių, kuriose žiniasklaida yra kontroliuojama. Šalyse su laisva spauda pastaroji yra taip vadinama ketvirtoji valdžia, kurios pagrindinė funkcija - būti „sarginiu šunimi“ trims likusioms valdžioms. Tačiau šalyse, kur žiniasklaida kontroliuojama ir valdoma politinių sluoksnių, spaudos funkcija iškreipiama ir ji tampa labiau propagandos įrankiu. Tada nuostatų ir stereotipų kūrimas tiek šalies viduje, tiek vienų ar kitų šalių atžvilgiu yra konstruojamas ir valdomas procesas, kuris vyksta politinių sluoksnių iniciatyva ir palaikymu. Tokiais atvejais negalima tikėtis, jog tokios šalies politikai veikia visuomenės nuomonės įtakojami. Jie kuria visuomenės nuomonę patys turėdami savo rankose visus visuomenės nuomonės formavimo instrumentus. Bet kokia valdžia nekontroliuojama kitų valdžių, tokių kaip laisva žiniasklaida laikui bėgant pradeda vis labiau piktnaudžiauti savo padėtimi.
Tas yra nutikę ir su Rusijos žiniasklaida, kuri po Sovietų Sąjungos griuvimo perėjo laisvės periodą ir per pastaruosius aštuonis metus vėl grįžo į panašią padėtį, kuri buvo Sovietų Sąjungoje prieš M.Gorbačiovo valdymą. Kad Rusijos žiniasklaida yra Rusijos valdžios propagandos įrankis parodė pastarieji įvykiai Estijoje. Nušviečiant įvykius Estijoje tarp Rusijos žurnalistų neatsirado tokių, kurie kaip 1991 metais rizikuodami savo darbo vietomis NTV televizijos žurnalistai visgi parodė objektyvią informaciją iš Vilniaus apie tai, kaip sovietų kariuomenė atakavo Lietuvos televiziją užmušdama ir sužalodama žmones.
Estijos įvykių metu Rusijos žiniasklaida „nepastebėjo“ nei visų įvykių priežasčių nei riaušėse dalyvavusių jaunuolių motyvų ir tikslų. Nuotraukos su parduotuves plėšiančiais riaušių dalyviais pasirodė tik Estijos ir Vakarų žiniasklaidoje bei internete.
Rusijos žiniasklaidos bandymas parodyti skirtingas Baltijos šalių politikų pozicijas Estijos įvykių atžvilgiu taip pat vertas paminėjimo. Ir Lietuvos prezidentui ir Seimo pirmininkui teko aiškinti savo pozicijas po to, kai Rusijos žiniasklaida labai laisvai „suinterpretavo“ jų pasisakymus. Lyginant originalų pasisakymo tekstą ir Rusijos naujienų agentūros pranešimą norom nenorom prisimeni sovietinio laiko propagandos taikytus metodus. Tai parodo, jog Rusijoje egzistuoja „valstybinis užsakymas“ naujienoms.
Estijos teisingumo ministro pareiškimas, jog įvykių metu iš oficialių Rusijos įstaigų IP numerių buvo bandoma blokuoti visos Estijos internetinę erdvę rodo, jog informacinis karas vyko ne tik įprastinės žiniasklaidos erdvėje, bet ir internete. Tokios atakos tęsėsi daugiau nei porą savaičių, ir tai privertė Estijos politikus kelti klausimą apie kibernetinį puolimą prieš Estija kaip naują spaudimo priemonę šiuolaikiniame pasaulyje. Tai iškelia daug klausimų, kokiu būdu mažos valstybės gali apsiginti nuo tokio pobūdžio atakų iš šalių, kur žiniasklaida naudojama, kaip propagandos priemonė. Rusija yra kur kas aktyvesnė žaidėja Baltijos šalių informacinėse rinkose nei Europos valstybės. Didžiosios pasaulio informacinės priemonės, su tam tikromis išimtimis, neturi Baltijos valstybėse savo korespondentinių punktų, nes Baltijos šalys yra per mažos, kad tai apsimokėtų. Nemažai Europos ir JAV žiniasklaidos korespondentinių punktų dengia Baltijos šalis iš Maskvos ir jų žurnalistai informaciją apie Baltijos valstybes rengia naudodami kaip pagrindą Rusijos žiniasklaidos priemonių pranešimus.
Savo ruožtu Rusijos žiniasklaidos priemonės turi savo korespondentinius punktus kiekvienoje iš Baltijos valstybių, specialiai adaptuoja TV, radijo programas ir dienraščius Baltijos valstybėms. Ir akivaizdu, kad tai daroma ne komerciniais pagrindais. Tai rodo, jog Rusija kontroliuodama informacinę erdvę savo šalyje bando tai daryti ir kaimyninėse valstybėse tokiu būdu, kas kelia šių šalių teisėtą susirūpinimą.
