Artūras Jonkus

Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt išgirsti

Kiekvieną karta, kai tenka lankytis Izraelyje, pagalvoju, kad visgi didesnė dalis mūsų nuostatų apie vieną ar kitą šalį susideda iš to, ką matome per televiziją ir skaitome laikraščiuose. Izraelis yra, matyt, labiausiai kontrastiška šalis pagal tai, kas apie ją pasirodo žiniasklaidoje, ir to, kas šioje šalyje vyksta.

Tai, ką matai lankydamas Jeruzalę, Tel – Avivą ar Eilatą, visai nesiderina su tais vaizdais, matytais per televiziją. Jei Eilato kurortą, esantį prie Raudonosios jūros, kai kurie turistai žino, tai visiškai mažai kas žino, jog šiauriniame Izraelyje porą žiemos mėnesių galima slidinėti ant Hermono kalno. Nedaug kas žino, kad Izraelis - nauja šalis pasaulio vyno gamybos žemėlapyje ir ši sritis sparčiai plečiasi.

Vienintelis būdas efektyviai kovoti su žiniasklaidos sukurtais stereotipais apie šalį yra siekti, kad kuo daugiau žmonių ją aplankytų. Ši taisyklė galioja visoms šalims, taip pat ir Lietuvai.

Skirtingi Kremliaus oponentų likimai

Šiandien sukanka ketveri metai, kai Novosibirske savo kelionės po Yukos įmones metu buvo suimtas jos vadovas Michailas Chodorkovskis. Jo advokatai pateikė prašymą dėl amnestijos, kuri, pagal Rusijos įstatymus, galima praėjus pusei įkalinimo laiko.

Tačiau tikėtis, kad V.Putinas  prieš rinkimus Rusijoje išleistų žmogų, kurio žinomumas ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje yra didžiulis dėl vis dar besitęsiančios Yukos bylos, būtų tiesiog naivu. Kremliui geriausia taktika yra kuo ilgiau laikyti šį žmogų kalėjime, nes su kiekvienais metais visuomenė vis labiau pamiršta Yukos nusavinimą, kurį buvęs V.Putino patarėjas A. Ilarionovas pavadino didžiausia valstybės ekonomine afera. 

Simboliška, kad kaip tik šiandien pasirodė informacija, jog Jungtinėje Karalystėje prieglobsčio paprašė dar vienos naftos kompanijos Russneft vadovas M.Gucerijevas. Šis prasižengė, nes be Kremliaus palaiminimo bylos pradžioje bandė iš Yukos nupirkti Slovakijoje jai priklausiusią įmonę "Transpetrol". Beveik įvykusį sandorį, palaimintą Slovakijos vyriausybės, Kremlius nutraukė ir perėmė Yukos priklausiusias akcijas. Šiuo atžvilgiu Lietuvai su "Mažeikių nafta" pasisekė labiau.

Kasmetiniai Levados centro tyrimai rodo, kad rusų sentimentai Sovietų Sąjungai nemažėja. Nemažėja ir rusų polinkis į vienintelę ir tvirtą ranką, valdančią šią šalį. Tai leidžia manyti, kad dabartiniam ir būsimam Kremliaus šeimininkui nebus jokių paskatų  „atleisti varžtus“ ir vykdyti bet kokias demokratines reformas šalyje. Tad visi politiniai oponentai, kurie nepalaiko dabartinio rėžimo, matyt, ilgiems metams liks ten, kur dabar ir yra.

Klausimėliai

Šios dienos "Respublikoje" išspausdintas straipsnis apie naująją Škoda Fabia. Užrašas po šia nuotrauka: " MODERNUMAS. Senovinio Kuršmarių žvejų laivo - kurėno fone ypač išryškėja naujosios "Škoda Fabia" modernumas".

Kyla klausimėlių! Ar tik kurėno fone išryškėja šio automobilio dizaino modernumas? Įdomu, kas išryškėtų, pavyzdžiui, Kernavės piliakalnių ar mamuto skeleto fone?  Pats straipsnis ne mažiau linksmas su lyginamosios reklamos elementais.

Pagalba trečiosioms šalims - viešosios diplomatijos instrumentas

Šią  savaitę viešoji įstaiga Baltic Partners for Change management organizavo konferenciją apie vystomąjį bendradarbiavimą. Paprasčiau tariant apie Lietuvos pagalbą užsienio valstybėms. Gera iniciatyva, tačiau gaila, kad dalyviams liko laiko diskusijoms tik renginio pabaigoje.

Pirmiausia vystomasis bendradarbiavimas yra ne tik paprasčiausia pagalba kitoms šalims, bet ir viešosios diplomatijos instrumentas. Lietuva, kuri tik neseniai pradėjo šiuos projektus susiduria su keletą problemų. Pirmiausia tai negatyvus visuomenės ir politikų požiūris į pagalbą kitoms valstybėms. Tai svarbi, bet, mano galva, ne svarbiausia problema.

Pagrindinė problema yra Lietuvos nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurios yra būtinos partnerės plečiant tokius projektus, silpnumas. Jos silpnos todėl, kad atkūrus nepriklausomybę NVO buvo daugiausia paramos gavėjos, o po įstojimo į ES yra laikomos, kaip potencialios donorės. Tie pasikeitimai neleido per tokį trumpą laiką sukurti labai stiprių NVO.

Čia ne be nuodėmės yra visos vyriausybės, kurios niekada nelaikė nevyriausybinių organizacijų realiais socialiniais partneriais, leisdamos du procentus pajamų mokesčių gyventojams skirti ne tik NVO, bet ir mokykloms, darželiams ir t.t . Tai yra toms įstaigoms, kuriomis ir taip turi rūpintis valstybė iš mūsų surenkamų mokesčių.

Prie NVO stiprinimo neprisidėjo ir tai, kad dar prieš karą įkurtoms NVO nebuvo grąžintas jų turtas, kuris sovietų buvo atimtas iš šių organizacijų. Kaip pavyzdys galėtų būti Lietuvos Raudonasis Kryžius, kurio turtas, suaukotas rėmėjų, buvo sovietų nacionalizuotas ir nebuvo grąžintas ir atgavus nepriklausomybę.

Tad turint silpnas NVO plėsti projektus užsienyje, kaip tai daro Vakarų Europos šalys ir, ypač skandinavai, nėra įmanoma. Tuo tarpu vakarų valstybės dirbdamos per tarptautines nevyriausybines organizacijas ne tik paremia besivystančias valstybes, bet ir išsiugdo žmones, galinčius dirbti ir atsovauti jų valstybes tarptautinėse organizacijose. Tai vienas iš atsakymų, kodėl šiauriečiai tokie stiprūs JT ir kitose tarptautinėse struktūrose.

Tad vienas iš tikslų vystomojo bendradarbiavimo turi būti ir valstybės įtakos didinimas per tarptautines organizacijas gaunant paramą šalių, kurias mes remiame. Viešosios diplomatijos sudedamoji dalis vystomajame bendradarbiavime turėtų būti viena pagrindinių.

Politinė rentgeno nuotrauka: yra patempimų, o gal ir lūžių

Ši savaitė pateikė ne tik daug įvykių, susijusių su Lietuvos energetikos ateitimi, tačiau uždavė daug klausimų, kuriuos turės atsakyti valstybės vyrai. Simboliška, kad radioaktyvios medžiagos naudojamos ne tik elektros energijai gaminti, bet ir rentgeno nuotraukoms daryti. Atominis rentgenas šią savaitę parodė, jog Lietuvos santykiuose su kaimynais yra patempimų, o galbūt ir lužių.

Labiausiai skaudama vieta,  matyt, bus pietinių kaimynų požiūris į strateginę partnerystę. Jei dėl politinio keršto uždarę Družbos naftotiekį rusai vyriausybės lygyje neigė, jog tai daroma dėl politinių sumetimų, tai Lenkijos politikai aiškiai, ekonomikos ministro lūpomis, įvardijo, jog elektros tilto nebus, jei lietuviai nepaklus lenkų sąlygoms.

Savo ruožtu Estija ir Latvija išreiškė susirūpinimą, jog atominės elektrinės projektas nevyksta sklandžiai. Klausantis visų būsimų partnerių pretenzijų norom nenorom prisimeni Vakarų kompanijų atstovų per Vilniaus energetikos konferenciją delikačiai privačiuose pokalbiuose užduotus klausimus.

Ar tikrai Lietuva mano, jog atominės elektrinės statybai reikia pasirinkti partnerius – šalis, iš kurių nė viena neturi jokios patirties atominėje energetikoje? Ar ne tikslingiau būtų buvę pasirinkti Šiaurės šalis, kurios turi patirties atominėje energetikoje bei turi skaidrų ir nekorumpuotą verslą. Kodėl partneriai buvo pakviesti į šį projektą anksčiau, nei patiems lietuviams tapo aišku, kokios apimties ir sudėtingumo projektas, ir prieš sukuriant reikalingas teisines sąlygas bei įsteigiant valstybines struktūras, užsiimsiančias šio projekto koordinavimu?

Tad turėsime apsispręsti, ar grįžti prie šių klausimų, ar bandyti gipsuoti ir gydyti tuos patempimus ir lūžius, kurių gydimo perspektyva nėra vienareikšmė.

Ar verta kviesti norvegus slėptis Kaune nuo kauniečių?

Po pasirodžiusių publikacijų ir laidų Norvegijos žiniasklaidoje apie Kauną šio miesto valdžia suskubo reikšti nepasitenkinimą iškreiptu miesto įvaizdžiu bei kviesti norvegus atvykti pasižiūrėti realios situacijos mieste.

Norvegijos žiniasklaida jau viešėjo Kaune prieš rengdama savo reportažus. Tad klausimas, kodėl tada nebuvo bandoma keisti nuostatų, su kuriomis šios šalies žurnalistai atvažiavo? Juk norvegai susidomėjo Kaunu tik todėl, kad Norvegijos kalėjimuose nemažas skaičius kauniečių, kurie šiurpino šią Skandinavijos šalį.  Tad jų kelionė turėjo tikslą – pasižiūrėti miestą, iš kurio daug nusikaltėlių patenka pas juos.

Tuo tarpu į mūsų  pareigūnų virkavimus, kad dabar Kaunas saugus ir nusikalstamumas sumažėjęs logiškai mąstantis norvegas ar islandas atsakys – galbūt, nes didelė dalis jūsų nusikaltėlių jau pas mus kalėjimuose. Tad kyla klausimas, ar verta kviestis norvegus slėptis Kaune nuo kauniečių? Kauno valdžios reakcija primena vokišką anekdotą apie Baltarusiją, kai Baltarusija kviečia vokiečius aplankyti jų šalį, nes vokiečių mašinos jau atvarytos į Baltarusiją.

Apie ekonomiką, rinkimus ir savižudžių logiką

Šiandien klausydamas Danske banke vyriausiojo analitiko Lars Christensen diskusijos su Lietuvos banko ekonomikos departamento direktoriumi Dr.Raimondu Kuodžiu apie Baltijos šalių ekonomikų plėtrą apgailestavau, jog renginys buvo skirtas tik banko klientams ir tarp klausytojų nebuvo vyriausybės ir Seimo atstovų. Danų analitikas su gera doze danams būdingo humoro bandė nuleisti lietuvius ant žemės ir priminti, kad būti pirmiems tarp blogiausių nereiškia, jog su mūsų ekonomika viskas yra gerai. Skambėjo aiškus patarimas persvarstyti ūkio augimo perspektyvas bei imtis priemonių, kad augimas būtų stabilus, o neperaugtų į ekonomikos stagnaciją.

Tačiau Seime, regis, visiškai priešingos nuotaikos. Metai iki rinkimų politikams sumaišo protus ir šalia raginimų visiems kompensuoti už viską dar prisideda ir norai mažinti fiskalinę drausmę ir didinti išlaidas. Visa tai daroma tam, kad būtų galima įsiteikti rinkėjui po metų atėjusiam prie balsadėžių.

Tačiau akivaizdu, kad tokiais veiksmais valdžios vyrai tik prisidės prie ekonomikos augimo stabdymo, kuris visiems atsilieps jau praėjus naujiems Seimo rinkimams. Taigi tie politikai, kurie labiausiai agituoja už išlaidų didinimą, visiems ir visko kompensavimą galbūt laimės kitus rinkimus. Tačiau jie turėtų suvokti, kad atėję į valdžią,  jie pataikys kaip tik ant savo darbo rezultatų – ekonomikos lėtėjimo, o galbūt ir nuosmūkio. Taigi ar verta savo rankomis nerti kilpą sau ant kaklo?

Žinoma, jei mūsų politikai gyvena pagal principą - geriau būti blogoj valdžioj nei geroj opozicijoje, tada tokie veiksmai turi savo logiką.